

Vilniaus baziliskas
Betonas, stiklo audinys, plienas
2021

Vilniaus Bazilisko mitas gyvuoja nuo Žygimanto Augusto valdymo laikų. XVIII a. pradžioje jį aprašė Adomas Ignacas Naromovskis, o Teodoras Narbutas kiek vėliau jį susiejo su konkrečia vieta – Bokšto ir Subačiaus gatvių sandūra, šalia Vilniaus Bastėjos. Nors bazilisko mitas ne kartą paminėtas literatūroje (Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ ar Kristinos Sabaliauskaitės romane „Silva Rerum“), vizualiojo meno kūrėjų darbuose – tai beveik neplėtota tema.
Manau, jog šiandieniniame post-pandeminiame, karo Ukrainoje ir kiekvieno vidinės kovos su nematomomis „pabaisomis“ kontekste, ši tema išlieka aktuali. Kas skatina mitinių monstrų „gimimą“? Su kokiomis pabaisomis susiduriame šiandien? Legendose baziliskas vaizduojamas kaip požemių gyvis su driežo kūnu ir gaidžio galva, galėjęs nužudyti savo žvilgsniu. Nesunku įžvelgti paralelę su graikų mitologija – Medūzos Gorgonės mitu. Baziliską, kaip ir Gorgonę, galima nugalėti veidrodžiu. Akivaizdu, tai – nešvarios sąžinės metafora. Kaip šios metaforos atrodo šiandien?
Mane sudomino tai, jog legendose baziliskas turi paukščio galvą. Čia pastebėjau sąsajų su maro pandemijų laikotarpiu gydytojų dėvėtomis kaukėmis (panašiomis į paukščių galvas). Galbūt mitinės pabaisos galva nesenai praūžusios pandemijos akivaizdoje galėtų tapti savotišku išgijimo simboliu?
Būtent šios mitologinės būtybės galvą, o gal veikiau – jos kaukolę, vaizduoju savo kūrinyje. Tarsi siaubūnas jau nugalėtas ir liko tik jo prisiminimas, pamėkliška fosilija. Tačiau niekuomet negali žinoti, kada baziliskas gali grįžti. Jo galva, stovinti ant plonų kojų, tai – sapniška, siurrealistinė vizija bylojanti, jog legenda tebėra gyva, ir niekada negali būti tikras, kokiu pavidalu ji atgims kitą dieną (naujos pandemijos, branduolinės katastrofos, karo, meteorito, politinės suirutės ar visuotinės beprotybės).


Foto: Stasys Mačiulskas, asmeninis archyvas