Mintis sukurti darbus „Trys ne pypkės“ ir „Trys ne pypkės II“ kilo stebint savo kasdienę aplinką. Studijoje, ant apdulkėjusios lentynėlės, greta kelių knygų ir poros indelių su pieštukais, voliojosi tikra pypkė. Ją įsigijau studijuodamas antrame ar trečiame kurse. Tada labai romantiškai atrodė vaikštinėjančio ir pypkiuojančio mąstytojo įvaizdis. Tačiau pabandęs prisijaukinti pypkę supratau, jog šis užsiėmimas ne man, o pypkė liko tik kaip daili smulkmena neturinti nei vietos, nei tikslo. Daiktas be paskirties. Žvelgiant į pypkę kaip į estetinį objektą, jos forma rodėsi baigtinė ir tobula. Ant lentynos gulinti ir pagal paskirtį nenaudojama pypkė man priminė Magritą. Tai nebebuvo pypkė. Kartu pasirodė įdomus šio daikto antropomorfiškumo aspektas – dalis į kurią kemšamas tabakas, vadinama pypkės galva. Nusprendžiau padaryti žmogaus dydžio ne pypkę. Trys ne pypkės – kaip trys žmogystos kraipančios masyvias galvas. Kartu darbas truputį primena aguonų galvas. Šmaikšti paralelė – juk aguonos, kaip ir tabakas naudojamos svaiginimuisi – sapniškos būsenos pasiekimui būnant sąmoningu. Tai artima siurrealizmo dailės tradicijai, kuria visada žavėjausi ir iš kurios semiuosi įkvėpimo – ypač iš Giorgio de Chirico ir Rene Magritte kūrybos. Šios įtakos atsispindi ir pastarajame kūrinyje.