Stovykla
Paroda / instaliacija
2022
Trakų Vokės dvaro sodyba
Kai buvau vaikas, kiekvieną vasarą su tėvais stovyklaudavome prie upės. Ne šiaip kelias dienas, bet mėnesį ar net ilgiau. Pinigų nebuvo daug, tad keliauti kažkur toli atrodė sudėtinga, o laiko, rodos, turėjome gerokai daugiau nei dabar, taigi kiurksodavome per dienas medžio pavėsy. Tėvai buvo pasisiuvę didelę kūgio formos, storo karinio brezento palapinę – tipi. Viduje kurendavome laužą, virš kurio gamindavome maistą, o atėjus nakčiai, sukrisdavome aplink ir užmigdavome. Dienomis ši palapinė man virsdavo kosminiu laivu arba traukiniu, o naktimis tvirtove. Negalėjau įsivaizduoti jaukesnių namų. Tik per audrą būdavo negera – gąsdindavo žaibai, o dėl žemo slėgio laukan neišeinantys laužo dūmai grauždavo akis.
Visą dieną praleisdavau iki pamėlynavimo turkšdamasis upėje arba žaisdamas savo paties susigalvotus žaidimus. Daugiausia žaidimų buvo susiję su traukiniais. Galbūt dėl traukinio dundėjimo, kuris vakarais, virš upės pakibus rūkui, atsklisdavo iš už keleto kilometrų. O galbūt dėl to, jog pirmuosius kartus į šią vietą atvykdavome traukiniu, ir tik gerokai vėliau tėvai nusipirko pilkai žalią, aštuoniasdešimt šeštų metų pasatą. Net ir po to vis dar norėjau būti traukinio mašinistu. Apdegindavau lauže tuščias skardines nuo mėsos, žuvies konservų ar kondensuoto pieno, kol šios pajuoduodavo, tada taip sulankstydavau dangtelius, kad galėčiau sukabinti vieną skardinę su kita ir sujungdavau į kelių skardinių grandinę. Į pirmąją skardinę įdėdavau smilkstančių trūnėkų, o į likusias pripildavau smėlio. Taip atrodydavo krovininis traukinys. Dar iš skardinių meistraudavau nedideles smilkykles, kurios man priminė garvežius ar pramonines aukštakrosnes. Jose smilkydavau sudžiuvusius karvių šūdus (kartais pro pievą, kurioje stovyklavome, piemuo pragindavo karvių bandą). Nepamirštamas kvapas, tačiau šiek tiek gelbėdavo nuo uodų. Dar mėgau kasti vilkduobes, bet po poros kartų, kai užsimiršęs vos pats neišsisukau kojų, teko šio užsiėmimo atsisakyti.
Netoli stovyklos buvo drėgnas ir tamsus eglynas, kuriame turėjome įsirengę išvietę. Tačiau jei užsimanydavau šikti jau saulei leidžiantis, laikydavau iki ryto, kol vėl bus šviesu. Perėjęs eglyną ir užlipęs ant kalno, atsidurdavai brandžiame pušyne. Čia buvo gausu mėlynių, bruknių ir grybų. Pušyne buvo jauku ir gera, tačiau eglyno nemėgau, atrodė, jog ten kažkas tūno, stebi ir laukia. Keletą kartų esu sapnavęs, kaip į tą eglyną nukrenta lėktuvas ar sraigtasparnis – ne visai aišku, kaip paprastai ir būna sapnuose. Būdavo ir baisu, ir smalsu – kas tame lėktuve? Ar liko gyvų? O gal jie turėjo ką vertingo? Bet realybėje niekas niekada nenukrito. Kartą vaikščiodami su tėvu, eglyne radome duobę, kurioje gulėjo brakonierių sumesti briedžio kaulai. Nors mėsa buvo beveik švariai nupuvusi ir kaulai gražiai baltavo rausvo smėlio duobės fone, vis dar galėjome užuosti salsvą dvėselienos kvapą. Nusprendėme, jog radinys neblogas, bet truputį smirda, tad grįšime jo pasiimti po kurio laiko. Rodos, taip ir negrįžome. Per pušyną vingiavo miško keliukas. Kartais, būdamas stovykloje girdėdavau, juo važiuojančius automobilius. Burzgimas priartėdavo, tada nutoldavo ir vėl priartėdavo. Jei išgirsdavome mašinos variklį vaikščiodami po mišką, iškart pasislėpdavome – nesinorėjo išsiduoti, jog netoliese stovyklaujame. Geras įprotis.
Kartais palikdavome stovyklą be priežiūros. Eidavome rinkti uogų, tyrinėti apylinkių, arba, pasibaigus maisto atsargoms, važiuodavome traukiniu į už keliolikos kilometrų esantį nedidelį miestelį apsipirkti. Stovykloje turėjome daug daiktų, tad negalėjome kiekvieną kartą visko pasiimti su savimi ar kur paslėpti. Išsinešdavome tik tai, kas vertingiausia ir būtiniausia. Visa kita likdavo.
Foto: Rusnė Šimulynaitė