top of page

Šalčiausia žvaigždė


Betonas, geležis, dažytas stiklas, elektros instaliacija
2020

Paryčiais, kai virš miesto dar kybo žalsvai raudona tamsa, pro aprasojusį virtuvės stiklą stebiu snūduriuojantį miestą. Viename kitame aplinkinių namų lange dega šviesa. Tačiau, kas vyksta viduje – nematyti. Rodos – balta. Šviesos nejungiu – nesinori trikdyti tamsios ramybės, gal tik išsivalyti dantis. Žvilgteliu virš dantyto miesto peizažo – rytų pusėje spindi žvaigždė, kiek ryškesnė nei kitos. Kyla mintis: tai – pati šalčiausia žvaigždė. O gal planeta? Nesvarbu. Tegu bus žvaigždė. Kam ji šviečia.

...

Ligoninės teritorijoje, pačiame jos pakrašty, stovėjo nedidelis, dailus mūrinis namas. Namo langai buvo maži, beveik iki pat viršaus teptuku nudažyti baltais emaliniais dažais. Pro stiklą ir dažus laukan skverbėsi balkšva šviesa. Viduje buvo ramu, tik visai tyliai zirzė radijas. Maniau, jog už to baltai dažyto stiklo yra kažkokia paslaptis. Kažkas žadinančio smalsumą ir nejaukaus. Rodės, jog tie, kitapus stiklo, žino tai, ko aš nežinau. Kartu kilo dvejonė – ar man galima žinoti tai, ką nujaučiau juos žinant? Gal ne atsitiktinai tie langai dažyti? Beribis troškimas žinoti ne visad veda ten, kur norėtųsi būti. Nevaldoma vaizduotė gali nuvesti dar toliau.

Tai buvo vaikystėje. Vėliau kažkas pasakė, jog tame pastate daromi skrodimai mirusiems žmonėms.

Foto: Agnė Mackevičiūtė

bottom of page