Bene labiausiai planetoje paplitę duobagyviai yra medūzos. Jų populiacija planetos vandenynuose kasmet vis didėja, tuo tarpu jomis mintančių žuvų – tunų, dėl masiškai vykdomos pramoninės žūklės, proporcingai menksta. Atsiranda žmogaus sukeltas disbalansas vandenynų ekosistemoje. Deja, žmonių mitybai medūzos nėra tinkamos, ar bent jau – kol kas nėra atrasta būdo, kaip jas vartoti. Vienintelė išeitis pusiausvyrai išlaikyti – mažinti tuno suvartojimą. Keliantis iš pasaulio vandenynų į lietuviškojo Nemuno upės baseiną paaiškėjo, jog pastaraisiais metais, dešiniajame Nemuno intake, Jurbarko rajone esančioje Mituvos upėje buvo aptikta gėlavandenių medūzų. Kiek anksčiau šios rūšies medūzų buvo aptikta ir greta Jurbarko esančiuose žvyro karjeruose tyvuliuojančiuose vandens telkiniuose.

​

Net kai vaizduoju ką nors konkretaus (šiuo atveju – medūzą), pasitelkdamas formą bei specifines medžiagas stengiuosi išryškinti tam tikrą nuotaiką, kuri leistų atskleisti idėją neaiškint jos žodžiais. Pamaniau, jog mano medūza galėtų priminti nukritusios ar nesprogusios raketos fragmentą, o gal kosmoso šiukšlę. Dėl to greta tradicinių medžiagų, tokių kaip metalas ar stiklas, naudoju metalo, elektronikos laužą, senus laidus, industrines aukšto slėgio žarnas, poliesterinę dervą. Nors šios medžiagos gan atgrasios, kartu tai kiek paradoksalus siekis sukurti estetišką objektą iš to, kas savaime nėra patrauklu.