top of page
rsz_medūza_2022_tauras_kensminas_martyno_plepio_nuotrauka.jpg

Foto: Martynas Plepys

Medūza


Betonas, plienas
2018

Nemuno-7 (Kaunas 2022) Zapyškis, Lietuva

Prisijungdamas prie projekto „Nemuno 7“ pasirinkau vandens faunos temą. Iš visų organizatorių pasiūlymų, būtent ši tema pasirodė artimiausia mano iki šiol vystytai kūrybinei linijai, kurioje dažnai persipina siurrealistiniai vaizdiniai bei globalaus sąmoningumo paieška, vartotojiškos gyvensenos apmąstymas. Tiesa, šiandienos įvykių  kontekste, vartotojiškos gyvensenos kritika, galimai nėra pati svarbiausia tema, tačiau žvelgiant plačiau – ekspansyvi Rusijos teroro politika ir vakarų bejėgiškumas bandant saugiai laviruoti, tarp pragmatiško naudos siekio ir žmogiškumo, vis dėlto parodo, jog tai yra svarbu.

 

Kai atvykau apžiūrėti žemkasės, iškart pamačiau kone idealią vietą skulptūrai. Kadangi savo inžineriniais mechanizmais bei laiko ir atmosferos poveikio sukurtomis faktūromis, žemkasė jau savaimė tampa meno objektu, supratau, jog net ir vizualiai įtaigus kūrinys nublanktų tokiame fone. Kaip išeities taškas pasirodė laivo gale įrengtas kranas. Pamaniau, jog skulptūrą galėčiau pakabinti virš vandens, tarsi žūklės laimikį. Tai pasirodė ideali galimybė leidžianti parodyti skulptūrą iš visų pusių (netgi pasitelkiant atspindį ant vandens paviršiaus) bei išvengti jos pastatymo (pjedestalo) problemos.

Dar aplikuodamas dėl dalyvavimo šiame projekte rašiau apie duobagyvius. Bene labiausiai planetoje paplitę duobagyviai yra medūzos. Tiesa, abejojau ar Nemune gyvena medūzos – net visažinė Vikipedija teigia, jog tai jūrų ir vandenynų gyviai. Taigi galvojau apie hidras bei amebas, tačiau, pasidomėjus paaiškėjo, jog pastarosios mieliau renkasi stovintį, o ne tekantį vandenį. Vis tik nusprendžiau likti prie medūzų. Prisiminiau, jog medūzų populiacija planetos vandenynuose kasmet vis didėja, tuo tarpu jomis mintančių žuvų - tunų, dėl masiškai vykdomos pramoninės žūklės, proporcingai menksta. Atsiranda žmogaus sukeltas disbalansas vandenynų ekosistemoje. Deja, žmonių mitybai medūzos nėra tinkamos, ar bent jau – kol kas nėra atrasta būdo, kaip jas vartoti. Vienintelė išeitis pusiausvyrai išlaikyti – mažinti tuno suvartojimą. Bet grįžtant iš pasaulio vandenynų į Nemuno upės baseiną – kiek pasidomėjus paaiškėjo, jog pastaraisiais metais, dešiniajame Nemuno intake, Jurbarko rajone esančioje Mituvos upėje buvo aptikta gėlavandenių medūzų. Kiek anksčiau šios rūšies medūzų buvo aptikta ir greta Jurbarko esančiuose žvyro karjeruose tyvuliuojančiuose vandens telkiniuose. Radęs šią informaciją lengviau atsikvėpiau – juk tai beveik vietinė fauna. Galima kurti medūzą.

Net kai vaizduoju ką nors konkretaus (šiuo atveju – medūzą), pasitelkdamas formą bei specifines medžiagas stengiuosi išryškinti tam tikrą nuotaiką, kuri leistų atskleisti idėją neaiškint jos žodžiais. Pamaniau, jog mano medūza galėtų priminti nukritusios ar nesprogusios raketos fragmentą, o gal kosmoso šiukšlę... Dėl to greta tradicinių medžiagų, tokių kaip metalas ar stiklas, nusprendžiau naudoti ir rečiau mano meninėje praktikoje sutinkamas medžiagas – metalo, elektronikos laužą, senus laidus, industrines aukšto slėgio žarnas, poliesterinę dervą. Nors šios medžiagos gan atgrasios, kartu tai kiek paradoksalus siekis sukurti estetišką objektą iš to, kas savaime nėra patrauklu.

bottom of page