Lizdas
Betonas, stiklo audinys, plienas
2023
Buvo kaitrios birželio dienos rytas. Akinanti vasaros saulė, pakilusi aukštai virš drebulyno plieskė visu pajėgumu. Šunys, ožkos, žąsys, antys ir vištos glaudėsi pavėsyje. Tuo metu buvau aštuonerių ar devynerių. Sėdėjau pilkšvai žaliame tėvo passate ir žaidžiau, kad vairuoju – įsivaizdavau, kaip lekiu vingiuotais keliais, tolyn nuo nuobodulio. Suaugusieji ruošėsi sukti medų.
Korius kopinėti reikėjo būtent tą dieną, nes vėliau orai turėjo keistis ir kelioms artėjančioms savaitėms buvo prognozuojamas lietus. Sode stovėjo gal tuzinas avilių, tačiau ne visuose gyveno bitės – jų buvo tik šešiuose ar septyniuose, kiti riogsojo tušti arba užimti vapsvų. Kiekvienas avilys turėjo savo charakterį – vienos šeimos buvo ramesnės, kitos agresyvesnės, dažniau pakylančios spiečiumi ir iškeliaujančios ieškoti kitų namų. Vienos bitės sunešdavo daugiau medaus, kitos – mažiau, o dar kitos – mėgdavo įsivelti į plaukus. Viena bičių šeima buvo ypatingai pikta ir įsegdavo kiekvienam neapdairiai priartėjusiam prie avilio. Jų avilys buvo panašios spalvos kaip ir tėvo passatas – pilkšvai žalias, tik gal vos šviesesnis. Sakydavo, kad ten gyvena invazinės bitės – atklydusios iš Kaukazo. Nors dabar negaliu pasakyti, kas ir kada tai nustatė, bet to fakto pakako jų agresyvumui paaiškinti. Visas blogis ateina iš rytų.
Povilą tą dieną kamavo klaikios pagirios, taigi jis po kiemą vaikštinėjo nekalbus, susierzinęs ir piktas, kaip granata su ištrauktu žiedu. Kažkodėl medaus kopinėjimą jis nusprendė pradėti būtent nuo to pilkšvai žalio avilio. Surūkęs pusę pakelio Wall Street cigarečių ir įniršęs, kad neturi kuo praskaidrinti nuotaiką, Povilas užsimetė ant pečių murziną bitininko chalatą, užsidėjo skrybėlę su tinkleliu ir burbėdamas atidarė avilio dangtį. Kiek pasmilkęs dūminę, jis nervingais judesiai pradėjo lupti laukan korių rėmus. Bitės sureagavo akimirksniu – nepadėjo nei alksnio trūnėko dūmai, nei vėdavimas žąsies sparnu. Virš sodo pakilo juodas ūžiantis debesis. Vos spėjau susigaudyti kas vyksta ir išnešti muilą iš automobilio pravirais langais – per kelias sekundes nuskuodžiau į trobą. Netrukus atbėgo ir kiti. Čia prasėdėjome iki vėlaus vakaro, kol pradėjo lyti. Pro langus beviltiškai stebėjome sparnuotųjų mirtininkių antpuolį - mažąjį Pearl Harborą. Šunys pabėgo į mišką (vienas net peršoko žmogaus ūgio voljero aptvarą), ožkos ištraukė kuolus iš žemės ir žvangindamos grandines nurūko paskui šunis. Didžioji dalis paukščių neišgyveno. Mačiau konvulsijų tampomą žąsiuką, kuris bandė gelbėtis bėgdamas link tvenkinio. Deja, savo tikslo jis nepasiekė. Atrodė, jog jo gležną kūną akimirksniu padengė juodas kailis – tai buvo geliančių bičių kūnai. Atsimenu, kad tada apsiverkiau. Buvo pikta ir liūdna, kad niekuo negaliu padėti.
...
Skulptūra „Lizdas“ įkvėpta šio vaikystėje patirto nutikimo. Po šio įvykio kažkur sąmonės glūdumoje atsirado vabzdžių baimė. Tiesa – ne pavienės bitės, vapsvos ar širšės, bet veikiau to, ką gali padaryti jų būrys (lizdas). Kaskart, kai pamatau popierinį vapsvų nulipdytą burbulą, sulaikau kvėpavimą. Plonasienis fibro betonas (kurio technologiją jau buvau išbandęs anksčiau), savo spalva, tekstūra ir trapumu šiek tiek primena vapsvų popierių. Kitas gyvūnas, kuris taip pat taiko betono technologiją savo kasdienybėje yra kregždė. Beje – bitininkai nemėgsta kregždžių, nes šios valgo bites. Taip pat vapsvas, muses ir kitus vabzdžius. Taigi lizdo forma buvo įkvėpta architektų gyvenančių gamtoje.
Kūrinyje betoninis tuščiaviduris gumulas kybo ant voro kojų. Kažkas neatpažintas ir grėsmingas stovintis ant voro kojų – archetipiniu tapęs siaubo įvaizdis, plačiai vartojamas pop-kultūroje („Stranger things“, „Lord of the rings“). Kartu – pastebėjau, jo nemaža dalis mano pažįstamų, turi vorų baimę. Arachnofobija – viena populiariausių fobijų. (Įdomu – ar ši baimė atsiranda empiriškai, ar ją įdiegia pop-kultūra?) Toks skulptūros pastatymo būdas įneša į realybę sapno pojūtį – masyvus betoninis objektas, kybantis ant plonų metalinių kojyčių prieštarauja žinomiems fizikos dėsnis. Siekiant šio įspūdžio, tenka spręsti įvairius inžineriniu iššūkius, kurie skulptūros srityje yra neatsiejama kūrybos dalis.
Foto: Stasys Mačiulskas