top of page

Kritinė riba


Paroda / instaliacija
2021

Galerija (AV17)

Kai viskas prasidėjo (dabar jau nebeaišku kada), atrodė, jog pasaulis pasiekė tašką, už kurio nebėra kelio atgal. Gyvenant tylų, ramų ir saugų gyvenimą susidaro įspūdis, jog niekas nekinta ir leidiesi užhipnotizuojamas stabilumo iliuzijos. Atėjus pastebimesniems pokyčiams, nubundi. Suvoki, jog visad gyvenai kismu, o tariamas stabilumas – tik paties susikurta apgaulė, viliantis išsaugoti tai prie ko esi prisirišęs. Sveikas ir jaunas kūnas, sunkiu darbu įgyti daiktai, kuriuos taip baisu prarasti, žmonės prie kurių esi įpratęs, statusas kurį mėgini užsitarnauti, nuolat kažką įrodinėdamas – visa tai laikina. Kad išliktum, privalai prisitaikyti prie nuolatinės kaitos ir peržengti vieną po kitos iškylančias ribas. Nekinta tik tai, ko nėra. Ko gero, tai ta pati nuvalkiota Herakleito upės, į kurią negali įbristi antrą kart, metafora. Tačiau, kai esi įpratęs gyventi ramiame ir saugiame pasaulyje, susidūrimas su reiškiniais, kurie iš esmės keičia nusistovėjusius įpročius – gan smarkiai nustembi. Pokyčiai, su kuriais dabar tenka susigyventi, gan aiškus priminimas apie nesibaigiančią kaitą, kurios neįmanoma išvengti.

Foto: asmeninis archyvas

bottom of page