Įlanka

Paroda / instaliacija
2025

​

VDA parodų salės „Titanikas“

Nuo tada, kai pradėjau save sąmoningai suvokti, visuomet jutau nepaaiškinamą trauką vandeniui. Tamsios gelmės baimė ir suvokimas, jog vanduo yra būtina egzistavimo sąlyga, mano sąmonėje visada buvo greta. Pastebėjau, kad veikiau pasąmoningai, negu racionaliai, savo meninėje praktikoje vis grįžtu prie vandens, kaip tam tikros beribės ir neapčiuopiamos, viską supančios bei gyvybei palaikyti būtinos substancijos, temos. Kartu svarbi vandens kaip kelio samprata. Teoriškai – keliaudamas vandeniu (ir palei jį), gali atsidurti beveik bet kuriame žemės taške. Tai kelias, kurio neįmanoma sunaikinti – gali pakeisti upės tėkmės vagą ar ją užtvenkti, tačiau vanduo vis vien ras būdą prasiskverbti.

​

Niūrų vasario rytą vedžiodamas šunį, po Drujos gatvės viaduku radau porą nulūžusių betono varveklių (veikiamas aplinkos betonas išskiria kalcitą, iš kurio susidaro stalaktitai), pasiėmiau juos ir eidamas namo įmečiau į automobilio bagažinę. Tą rytą Ukrainoje prasidėjo karas. Saugus ir įprastas pasaulis buvo išbalansuotas, pajutau aiškią ir konkrečią grėsmę egzistencijai. Kartu su Agne, kaip ir daugelis nerimo apimtųjų, prisipirkome maisto, vandens bei kuro atsargų, įsigijome po respiratorių su anglies filtrais ir susikrovėme išgyvenimo kuprines. Įdėmiai sekėme naujienas ir aptarėme galimus evakuacijos planus, jei reikalai pasisuktų tikrai prasta linkme, tačiau dar buvo sunku įsisąmoninti, jog kilusi grėsmė nėra tik blogas sapnas, iš kurio niekaip nepavyksta nubusti. Praėjus porai mėnesių nuo karo pradžios, sužinojome, kad tapsime tėvais. Keistas ir daugialypis jausmas – potencialios grėsmės akivaizdoje laukti naujo žmogaus atėjimo į pasaulį. Ko gero, tai buvo intuityviai atsiradęs noras išlikti per kitą ar kitame. Tam tikra prasme tai – savotiškas nemirtingumo siekis, perduodant dalį savęs kitam ir šitaip viliantis bent iš dalies išlikti ateityje.

​

Kaskart, kai kas nors pasakoja savo sapną, pasijuntu kiek nejaukiai. Ypač tais atvejais, kai pats tampu vienu iš sapno veikėjų – lyg būčiau atsakingas už savo veiksmus kito pasąmonėje. Ir vis tik mano paties sapnai neretai tampa atspirties tašku kūrybai. Pastaruoju metu tie sapnai suvienodėjo ir ėmė kartotis. Aplinka industrinė-urbanistinė, aptrinta prieplauka arba Savanorių prospektas, kažkur prie šiluminės elektrinės. Bet dažniau – nežinomas uostas, neramus, tamsus vanduo, nedidelė įlanka, apšiurę pastatai ir besiblaškantys beveidžiai žmonės. Visi skuba – lyg bandytų išsigelbėti ar nuo kažko pabėgti. Tarsi ieškotų Nojaus arkos, į kurią galėtų sulipti ir išgyventi. Mano rankose vaikas. Pro debesis prasiskverbia šviesos blyksniai, lyg sprogimai, tik be garso. Iš dangaus pabyra kažkokios skeveldros. Įsižiūrėjęs suprantu, kad tai mano sukurtų skulptūrų fragmentai. Aš puolu blaškytis ieškodamas, kur pasislėpti, idant netapčiau savo kūrybos auka.