Sieninių reljefinių objektų seriją inspiravo palydoviniai Aralo jūros vaizdai. Dėl žmogaus ūkinės veiklos šis didžiulis, dar prieš kelis dešimtmečius tyvuliavęs ežeras, šiandien tėra nederlinga smėlėta dykuma su pavienėmis sekliomis balomis ir praeitį menančiais rūdijančiais žvejų laivais, gulinčiais ant dugnų. Aralo jūrą maitinusių upių vagos buvo nukreiptos tam, kad drėkintų pasėlių laukus. Tokiu būdu buvo negrįžtamai pakeista iki tol tūkstantmečius gyvavusi ekosistema. Galvodamas apie ateitį įsivaizdavau, jog didėjant maisto poreikiui panašus likimas gali ištikti ir kitus mums žinomus vandens telkinius. Kaip tuomet atrodys mūsų planetos paviršius? „Ateities peizažai“ – niūrios ateities vaizdiniai, savotiški neegzistuojančio landšafto architektūriniai maketai.