top of page

[An]atominis industrinis


Betonas, stiklo audinys, geležis
2018

Kūrinys „[An]atominis Industrinis“  gali būti traktuojamas kaip savitas skulptūrinis peizažas, kuriame bandoma sujungti kūniškumą bei industrialumą. Kūrinio idėją inspiravo praėjusio amžiaus septintojo – aštuntojo dešimtmečių laikotarpiu statyti nauji miestai, kurių egzistavimo ašimi tapdavo koks nors stambus industrinis objektas. Kaip pavyzdžius galima paminėti Visaginą, Elektrėnus, Pripetę (apleistas miestas Ukrainos šiaurėje įkurtas 1970 m. skirtas Černobylio atominės elektrinės personalui apgyvendinti).

 

Tokio tipo miestas teoriškai turėtų funkcionuoti kaip vientisas organizmas – visa kas jame vyksta, vyksta dėl tam tikros priežasties, bendro tikslo. Dėl to tokių miestų infrastruktūra buvo grindžiama grynu funkcionalumu, būdingas griežtas išplanavimas. Vizualiai, anatominis kūnas (nesvarbu zoomorfinis ar antropomorfinis) yra absoliuti industrinės struktūros priešingybė. Tačiau, teoriškai kūne taip pat viskas yra funkcionalu ir gerai organizuota – tai kas nėra funkcionalu, evoliucijos dėka, galiausiai nunyksta. Taigi, žvelgiant iš šios perspektyvos, tarp anatomijos ir industrijos esama tam tikro bendrumo. Įdomus aspektas pasirodė ir tai, jog kasdienėje kalboje miestas neretai yra personifikuojamas: „miestas merdi“; „miestas auga“ ir t.t.

 

Kitas svarbus aspektas – gan  asmeniškas. Kaip žmogų, gyvenantį tam tikroje vietoje mane jaudina netoli Vilniaus veikianti Astravo atominė elektrinė, taigi šis nerimas taip pat atsispindi kūrinyje – skulptūroje galima įžvelgti formų primenančių AE garo aušinimo bokštus.

Foto: Laima Milkintė, Jonas Balsevičius

© 2023 Tauras Kensminas

bottom of page