„Alkanučių“ ištakos glūdi lietuvių liaudies meno „rūpintojėlių“ drožybos tradicijoje. Iš tautodailės perimant kai kuriuos dievybės vaizdavimo principus, kuriamas naujas, šiuolaikybės poreikius atliepiantis „dievas“. Viskam abejingas, aklas ir kurčias, nuolat alkanas ir trokštantis praryti vis daugiau, vartotojiško pasaulio „dievas“. Kai kurių liaudies meno tyrinėtojų teigimu, rūpintojėlio siužetas Lietuvoje gyvavo, dar iki įsigalint krikščionybei ir tik XVIII –XIX a. įsitvirtinus krikščioniškoms pažiūroms kaimo žmonių pasaulėjautoje, imtas tapatinti su Kristaus atvaizdu. Taigi kintant religijai, kinta ir rūpintojėlio veidas. Stebint šiandienos globalius įvykius, pasauliui stovint ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio, atrodo, jog artėjame prie rašytojo Kurto Voneguto romane „Titano sirenos“ aprašytos, „viskam abejingo dievo“ idėjos išsipildymo. Visgi, kūrinys neturėtų būti interpretuojamas, kaip religijos ar tam tikro visuomenės sluoksnio kritika, bet veikiau kaip bendražmogiškai universalus kvietimas pagalvoti, kiek „alkanučio“ turime kiekvienas savyje. Gyvenant šiandieniniame pasaulyje, yra be galo sudėtinga nepasiduoti įtraukiančiam besaikio vartojimo ir lėtinio susinaikinimo sūkuriui.​​​​​​